Prologas

 

Juodoji dauba. Žemuogyno 13.
- Ar Mirabele gyva ?

- Ne sere Nikolai.

- O jos dukra ?

- Irgi, bet jūs galite ją prikelti iš numirusiųjų

- Gal ir galiu, bet Silvestrai ką už tai man duosi ?
- Bet ką. Tik ją išgelbėkite iš mirties glėbio.
- Net ir gyvybę gali dėl jos paaukoti ?
- Taip.
-Sutarta Silvestrai. Kai ateis laikas tu turėsi išpildyti pažadą. Turėsi viena man paslaugą padaryti.
- Sutinku Nikolai.
Paslaptingas vyras  buvo aukštas, plonas ir labai senas, jei tikėtume žilais plaukais ir barzda, tokiais ilgais, kad galėjo susikišt už diržo. Jis buvo su apsiaustu iki kulnų ir šviesiai mėlyna mantija, šluojančia žemę, o apsiavęs aukštakulniais batais su sagtimis. Po siaurais akinukais gyvai spindėjo skaisčiai mėlynos akys, nosis buvo ilgėliausia ir kuprota, tarsi mažiausiai dviejose vietose sulaužyta. Vyras palietė kūdikį burtų lazdele. Staiga viskas nutilo, lyg laikas būtų sustabdytas. Aplink vaiką ir burtininką mirguliavo šviesos. Ta šviesa budino vaiką iš amžino miego. Po kelių akimirkų kūdikis atmerkė dideles, dangaus mėlynumo akys 
- Padariau ką ir žadėjau. Pažado laikiausi tikiuosi ir tu laikysiąs jo. O dabar skubėk Silvestrai  iš čia. Tau čia nesaugu ypač dabar. Aš paglobosiu mergaitę Mirabelės.
Dingus jaunam vyrui su neviltimi. Seras Nikolas pasiėmė iš stalčiaus popieriaus lapą ir plunksną bei rašalo buteliuką. Pradėjo keverzoti lape.